© Natalija Vanagelyte

© Natalija Vanagelyte

Argi taip būna? Na, taip, bet nedažnai. Užtat, kai jau nutinka – tai ir pajuntu visu 100% … tą lengvumą. Aš čia apie Pirmadienio sindromą: kuomet visi lekia, skuba, daug dirba, nervuojasi, ilgisi savaitgalio, viskas krenta iš rankų, rodos niekur niekas nespėja, krūvos popierių ir nuolatiniai skambučiai erzina, kažkur reikia vis nulėkti, kažką paimti ar perduoti… žodžiu, šurmulys.

O štai mane, taip ima ir užvaldo ramybės ir lėtumo nuotaika. Nuo pat ryto. Ir nesuprantu kodėl? Nors į darbą nereikia skubėti, bet vis tiek atsibundu 7 a.m. Nors reiktų keltis, ruoštis vakaro paskaitoms, aš lovoje skaitau knygą, klausausi Jack Johnson. Vietoj to, kad ieškotis informacijos apie naudingus, bet tikrai neįkvepiančius dalykus, aš skaitinėju draugės blog’ą ir rašau komentarus. Kažkaip sugalvoju, kad šiandien puiki diena, kai pagaliau galiu nueiti ir užsisakyti Europos sveikatos draudimo kortelę ir tai, jog tenka eilėje laukti apie 40 min – keista, bet manęs visai neišvargina. Popiet sumąstau paknibinėti savąjį Tigrą [a.k.a. bicycle] ir galiausiai praleidžiu pirmąjį seminarą universitete [nors galvojau, kad vyks paskaita]. Tačiau visai neskubėdama keliauju viešuoju transportų per vakarinius “kamščius” į dar likusias kelias paskaitas. Už lango staiga prapliumpa smarkus lietus ir man smagu žiūrėti į varlinėjančius žmones. Kai tik iškišu nosį lauk – nustoja lyti, taip, kad lietsargio nepasiėmiau, tarsi nujausdama. Paskaitų metu, dėstytojas (ne)tikėtai paleidžia visus iš seminaro [ir aš tikrai juk mieliau savo prezentaciją atliksiu kitą kart]. O grįžtant tiesiog malonu su kursiokėm papliurpt ir pasijuokt. Galiausiai, net ir atšalęs oras visai neliūdina [smagu žinoti, kad kaip tik dėviu savo mėgiamas ilgas raštuotas kojines]. O namuose manęs laukia dar ilgas vakaras, kuomet gurkšnoju žalią arbatą iš didžiojo pačios apteplioto puodelio.

Ir jokio nuovargio, jokios įtampos.

Mondays like that, makes my mood kind of light.

Advertisements