Prisimenu vaikystę, kai iš laikraščių išsikirpom kasdien spausdinamų pasakų ištraukas ir galiausiai taip pasigaminome savo mažą knygutę. Arba, kai dar nemokėjau gerai skaityti, nuolat prašiau, kad tai darytų mama. Tuo tarpu vyresnis brolis man prieštaraudavo ir liepdavo pačiai bandyti. O aš atsikirsdavau: –Kai užaugsiu, tai dirbsiu bibliotekoje ir tuomet perskaitysiu visas knygas, o dabar dar tiesiog negaliu.

© Natalija Vanagelyte

© Natalija Vanagelyte

Keista svajonė, kai dabar pagalvoju. Na, bibliotekininke tikrai netapau, bet išsiugdžiau įprotį nuolat ten lankytis [net jei ir būnu kitoje šalyje, stengiuosi apsidairyti vietiniame knygų centre]. Pastaraisiais metais, pusseserė su kuria teko nemažai pakeliauti, visuomet mane erzina, kai einame pro knygyną, biblioteką ar šiaip su knygomis susijusią vietą. Ji juokiasi ir neprieštaraudama suka lik įėjimo, nes žino, kad man yra malonu bent keliolikai minučių užbėgti ir apsidairyti. Todėl ir iš kelionių dažnai parsivežu knygų: turistinių, grožinių, profesinių, vaikiškų, dovanotų. Gal neatsitiktinai ir mano bakalauro studijos, ir net keli darbai taip tampriai buvo susieti su knygomis.

Dar pamenu, kaip vaikystėje mama mudviem su broliu vakarais skaitydavo „Vilkšunį Kezaną“ ar „Bembį“ – tas nuostabiai gražias ir kartu liūdnas istorijas. Su nekantrumu laukdavau tos valandos dar ir todėl, kad tuomet kambaryje būdavo visiškai užgesinama šviesa, aš atsiguldavau ant sofos atlošo viršutinės dalies, brolis susirangydavo žemiau tamsiame sofos kamputyje, o mama atsisėsdavo kitame kambario gale prie lango. Šviesa atsklisdavo tik nuo gatvės žibintų ar iš gretimų namų langų. Tokioje prieblandoje kiekviena istorija įgaudavo dar daugiau magijos ar tikroviškumo. Besiklausydama – stengdavausi net nesujudėti, garsiai nekvėpuoti.

Dedicating Time for Literature – is something really Worth Doing.

Reklama