“Šviesos kario vadovas”

  • Jei lauksi idealaus meto, niekada nepajudėsi iš vietos; žengti pirmam žingsniui reikia krislelio beprotybės
  • Niekas nėra kvailas ir gyvenimas moko visus, – nors tam ir nėra laiko
  • Šviesos karys tiki. Tiki stebuklais – ir stebuklai pradeda vykti. Yra įsitikinęs, kad mintimis gali pakeisti savo gyvenimą,- ir gyvenimas pradeda keistis. Yra tikras, kad sutiks meilę,- ir meilė ateina.
  • Šviesos kariai kankinasi dėl kvailysčių, rūpinasi nereikalingais dalykais ir yra įsitikinę, jog nesugeba tobulėti. Šviesos kariai retsykiais mano esą neverti kokios nors malonės ar stebuklo.
  • Šviesos kariai dažnai klausia, ką jie čia veikia, ne kartą pagalvoja, kad jų gyvenimas neturi prasmės.
  • Dėl to jie ir yra šviesos kariai.todėl, kad klysta. Todėl, kad kelia klausimus. Kad vis ieško prasmės. Ir galiausiai ją randa.
  • Dievas panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. Panaudoja nuovargį, kad galėtume suprasti pabudimo vertę. Panaudoja ligą, kad pajustume sveikatos palaimą. Dievas panaudoja ugnį, norėdamas paaiškinti, kas yra vanduo. Panaudoja žemę, kad suprastume oro vertę. Panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus gyvenimas.
  • Visą laiką įtemptos stygos galiausiai išsiderina.
  • Šviesos karys nesigaili savęs, nes gailestis žudo. Jis nusižemina ir atitaiso padarytą blogį.
  • Sena arabų patarlė sako: dievas sprendžia apie medį iš jo vaisių, o ne iš šaknų.

“Prie Piedro upės – ten aš sėdėjau verkdama”

  • Visi esame tai patyrę savo pačių gyvenime. Visi kurią nors akimirką esame pro ašaras ištarę: “Kenčiu dėl meilės, kuri to neverta“. mes kenčiame, nes mums atrodo, jog atiduodame daugiau negu gauname. Mes kenčiame, nes mūsų meilė nesulaukia atpildo. Mes kenčiame, nes negalime kitiems primesti savo taisyklių. Ir kenčiame visai be reikalo: juk meilėje slypi sėkla, kuri mus augina. Kuo labiau mylime, tuo labiau turtėja mūsų dvasinė patirtis. Tikrieji apšviestieji, tie, kurių sielose liepsnojo Meilės ugnis, sugebėdavo įveikti visus savo epochos prietarus. Jie dainuodavo, juokdavosi, garsiai melsdavosi, jie šokdavo ir dalyvaudavo tokiuose dalykuose, kuriuos šventasis Paulius vadino „šventąja beprotybe“. Jie buvo linksmi – nes tie, kurių meilei pavyko nugalėti pasaulį, nebijo, kad jie gali ką nors prarasti. Tikroji meilė ra visiško nusižeminimo aktas.
  • Vienuolis Thomas Mertonas sakė, kad dvasinio gyvenimo esmė yra meilė. Mylime ne todėl, kad norime padaryti gerą darbą, kam nors padėti, ką nors globoti. Jeigu elgiamės būtent taip, į savo artimą žiūrime kaip į paprastą daiktą, o patys tariamės esą geri ir protingi. Su meile tai neturi nieko bendro. Mylėti – tai bendrauti su kitu žmogumi ir atskleisti jame slypinčią Dievo kibirkštį.
  • Kiekvieną dieną Dievas – drauge su saulės šviesa – mums duoda akimirką,kada galime pakeisti visa tai, dėl ko jaučiamės nelaimingi. Kiekvieną dieną mes bandome apsimesti,kad nepastebime šitos akimirkos, kad jos nėra, kad ši diena tokia pat kaip vakarykštė ir niekuo nesiskirs nuo rytojaus dienos. Tačiau tas, kuris atidžiau įsižiūrės į savo dieną, pastebės joje tą stebuklingą akimirką. Ji gali ištikti tuo metu, kai rytą į durų skylutę kišame raktą, ji gali slypėti valandėlėje tylos, stojusios po vakarienės, ir tūkstantyje kitų dalykų, kurie mums atrodo visiškai vienodi. Tokia akimirka yra – akimirka, kai visa žvaigždžių galybė persmelkia mus ir tada mes galime daryti stebuklus
  • Pasigailėjimo vertas tas, kuris bijo rizikuoti. Galbūt jam niekada neteks nusivilti, apsigauti, kentėti kaip sekantiems paskui savo svajonę. Tačiau pažvelgęs atgal – nes juk kiekvienas iš mūsų visuomet pasižiūrime atgal – jis išgirs savo irdį sakant: „Ką padarei su stebuklais, kuriuos Dievas sėjo į tavo dienas? Ką padarei su talentais, kuriuos Viešpats tau patikėjo? Bijodamas juos prarasti, pasilaidojai giliame kape. Ir štai tavo palikimas: aiški nuovoka, kad tuščiai išvaistei gyvenimą“.
  • Nevalia nepaisyti to, ką sako vaikas, slypintis kiekvieno iš mūsų širdyje. Nesigėdykime jo. Neleiskime, kad jį kamuotų baimė, nes jis vienišas ir beveik visada negirdimas. Leiskime jam bent kiek vairuoti mūsų gyvenimą. Vaikas žino, kad kiekviena diena esti vis kitokia. Stenkimės, kad jis vėl pasijustų mylimas. Lepinkime jį – net jei turėtume elgtis taip, kaip nesame įpratę, net jei kitiems mūsų elgesys atrodytų kvailas. Atsiminkime, kad žmogaus išmintis Dievo akyse tėra paikystė. Jei klausysimės vaiko, kuris slypi kiekvieno iš mūsų sieloje, mūsų akys vėl ims švytėti. Jei neprarasime ryšio su šiuo vaiku, neprarasime ryšio su gyvenimu.
  • – Už tuos išmintinguosius, kurie supranta, kad kartais meilė tėra vaikų kvailiojimai, – tariau. – Jei kas yra išmintingas, tai tik todėl, kad myli. Jei kas yra kvailas, tai tik todėl, kad tariasi galįs suprasti meilę, – atsakė jis.
  • Galbūt jis iš tiesų mane mylėjo. Tačiau, jo manymu, turėjome šią meilę paversti kažkokiu kitu, gilesniu jausmu. „Juokinga, – mąsčiau. – Už meilę nebėra nieko gilesnio. Vaikiškose pasakose karalaitės bučiuoja rupūžes, ir jos pavirsta karalaičiais. Tikrame gyvenime karalaitės bučiuoja karalaičius, ir jie pavirsta rupūžėmis“.
  • „Daugiau nebenoriu kalbėtis su savo pačios tamsumu, – prisipažinau mintyse, ryžtingai užtrenkdama duris prieš Kitą. – Krintant iš trečiojo aukšto prisitrenkiama taip pat kaip ir iš šimtojo“. Jei turiu kristi, verčiau tegu iš didelės aukštumos.